2014 m. lapkričio 14 d. Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centre atidaryta Mažeikių muziejaus muziejininko Vytauto Ramanausko parengta paroda „Mažeikių fotografijos ištakos“, skirta fotografų Jono Motuzo 150-ies bei Kosto Bužoko ir Vasilijaus Tomanovo 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Daugiausia dėmesio skirta pirmajam Mažeikių fotografui, knygnešiui, Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo teatro“ aktoriui ir dekoratoriui, Mažeikių burmistrui ir visuomenininkui, liaudies menininkui, gyvenimo pabaigoje Mažeikių patriarchu vadintam – Jonui Motuzui.

Iš kairės: muziejininkas V.Ramanauskas

„Mažeikių fotografijos istorijoje 2014-ieji – turtingi jubiliejais. Minime Jono Motuzo 150-ąsias gimimo metines. Kostui Bužokui ir Vasilijui Tomanovui,  būtų sukakę 100 metų, visi jie verti atskirų paminėjimų, parodų. Kiekvienas suvaidino savitą vaidmenį, įnešė indėlį į Mažeikių istoriją ir ikonografiją. Bet kada sukaktys taip supuola, belieka  jas apjungti  į vieną, o tada lyginti kuo gi jie skiriasi, kuo panašūs. Pažiūrėkim kaip šių, dvi kartas atstovaujančių, fotografų  darbuose atsispindi laikotarpis, kurį galime įvardinti  keturiais XX a. dešimtmečiais. Mažeikiai, neskaitant įrašų kronikose, savo prigimtimi yra jaunas, prie geležinkelio išaugęs miestas. Palyginus vėlyvas ir fotografijos atsiradimas.

Jonas Motuzas (1864-1929) – pirmasis  Mažeikių fotografas – atvyko čia apie 1898 m., prieš tai keletą metų dirbęs Viekšniuose ir Sedoje.  Tai būta išskirtinės asmenybės: knygnešys, socialdemokratas, J.Vaičkaus „Skrajojamojo teatro“ aktorius ir dekoratorius, Mažeikių burmistras, liaudies menininkas, homeopatas….  Netrukus po jo atvykimo prasidėjo lietuviškas visuomeninis sąjūdis. Čia nemažas ir J. Motuzo nuopelnas, ne veltui gyvenimo pabaigoje jis vadintas Mažeikių patriarchu. Fotografija jis užsiėmė iki 1915 m.  Vėliau dėl pablogėjusios sveikatos šį amatą perleido savo vaikams  Teofilei ir Bonaventūrui.

Žiūrėdami į J. Motuzo fotografijas matome, kad jis daugiau buvo „studijinis“ fotografas. Reportažinės nuotraukos mūsų dienas pasiekė vos kelios. Iš jo vertingiausių fotografijų į mus žvelgia visas XX a. pradžios Mažeikių kultūrinio gyvenimo elitas: kunigai, mokytojai, choristai, artistai, visuomenininkai…

Iš kairės: fotografo J.Motuzo anūkė Birutė Motuzaitė-Petrošienė

Iš dešinės: fotografo J.Motuzo anūkė Ona Kerpauskienė

Iš kairės: fotografo K.Bužoko sūnus Konstantinas Bužokas

Kostas Bužokas (1914-1996)  – Jono Motuzo krikštasūnis.  Fotografijos mokėsi ir po to ilgą laiką dirbo pas geriausią tarpukario Mažeikių fotografą  Hiršą Gurvičių. Dar mokydamasis pradėjo savarankiškai fotografuoti  su  tėvo, fotografo mėgėjo, negrįžusio iš Pirmojo pasaulinio karo, fotoaparatu. Nors ir turėjo savo kuklią fotoateljė, labiau mėgo fotografuoti lauke. Buvo aktyvus Mažeikių visuomeninio gyvenimo dalyvis, įvairių organizacijų narys.  Užfiksavo reikšmingų kultūrinių įvykių. Kaip fotografas  daug keliavo po kraštą, tačiau miestelių, peizažų fotografuoti nemėgo. K. Bužoko fotografijose svarbiausia – žmogus.

Vasilijus Tomanovas (1914-1993) fotografijos irgi mokėsi pas Hiršą Gurvičių, tačiau trumpai. Gavęs pagrindus, atsidarė  tėvų namuose savo fotoateljė ir su entuziazmu ėmėsi fotografo amato. V. Tomanovas taip pat buvo aktyvus Mažeikių visuomeninio gyvenimo dalyvis,  priklausė šaulių ugniagesių komandai,  daug fotografavo įvairiuose susibūrimuose ir šventėse. Mums V. Tomanovas visų pirma – Mažeikių miesto fotografas. Užfiksuoti miesto vaizdai, visuomeniniai pastatai, atvirlaiškių pavidalu pasklidę po Lietuvą, šiuo metu yra kolekcinė vertybė.

Gaila, kad išliko tik maža šių fotografų palikimo ir archyvų dalis. Telieka džiaugtis, kad vien išlikusių negatyvų, fotografijų dėka, galime susidaryti pakankamai išsamų tų dienų Mažeikių gyvenimo vaizdą – tai, ką dabar jau vadiname XX a. pirmosios pusės istorija.“

Parengė – muziejininkas Vytautas Ramanauskas, nuotraukos – Sigito Strazdausko