2026 m. vasario 24-balandžio 11 d. Mažeikių muziejuje (V. Burbos g. 9) eksponuojama Audronės ir Sauliaus Lampickų paroda „Kūryba be konceptualaus melo“.
Kviečiame apsilankyti!

AUDRONĖ LAMPICKIENĖ 

Esu trečios kartos margučių margintoja. Močiutės Anelės (1896 – 1985) margučių nepamenu. Mama Danguolė Dikšienė (1930 – 2024) tęsė iš jos perimtą margučių tradiciją.
Vaikystėje sulaikiusi kvapą stebėdavau, kaip mamos rankose paprastas kiaušinis virsdavo stebuklu – tobulu kvepiančių raštų margučiu. Daug pavasarių prieš Velykas mėginau marginti ir aš, nesėkmingai… Kai pagaliau pavyko, užplūdo džiaugsmas.
Ir tebeplūsta. Nes nesibaigia raštai, parodos, margučių kelionės po pasaulį. Margina dukra Banga (g. 1993), mokosi marginti anūkės Saulė ir Liepa.
Mažiausiai 100 metų mūsų šeimoje tęsiama ši tradicija, daugiau nei 10000 margučių išriedėję iš mūsų namų į daugelį pasaulio šalių.

Svarbesnės datos:

• 1995 pirmoji paroda
• 2004 Lietuvos tautodailininkų sąjunga
• 2005 meno kūrėjo statusas
• 2010 tautinio paveldo produkto sertifikatas
• 2012, 2025 geriausia Alytaus apskrities liaudies meistrė (taikomoji dailė)
• 2007, 2009, 2014, 2017, 2018, 2024 respublikinės liaudies dailės parodos Vilniuje
• Parodos Alytuje, Druskininkuose, Birštone, Vilniuje, Veisiejuose (Lazdijų r.), Zypliuose (Šakių r.), Rokiškyje, Šalčininkuose, Telšiuose
• Tarptautinės parodos: Varšuvoje 2005, Rygoje 2006, Taline 2008, Rygoje 2009, Tokijuje 2011, Mogiliove 2016, Hangdžou mieste (Kinija) 2018

SAULIUS LAMPICKAS

Saulius Lampickas gimė 1962 m. prie gražaus pušyno prigludusiame Rozalimo miestelyje Pakruojo rajone miškininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo belakstant po miškus ir pievas, stebint gamtos grožį, žavintis jos harmonija, garsais.
Magiškiausias kampelis jam buvo miestelio bažnyčios šventorius su dievdirbio Jono Danausko skulptūromis. Mėgino peiliuku krapštyti medį, bet vaikystės padrožinėjimai nebuvo sėkmingi. Trūko kantrybės, įrankių ir žmogaus, kuris patartų.
1987 m. baigė Kauno A. Kvedaro miškų technikumą, persikėlė gyventi į Alytų. Tuomet ir prasidėjo rimtesni kūrybiniai ieškojimai. Pirmąjį ąžuolinį stogastulpį išdrožė 1989 m. Klepočiuose (Alytaus r.) surengtame plenere sudegintiems kaimams atminti.
Pirmieji žingsniai buvo sunkūs, bet didelis noras drožti, surasti gyvenimo prasmę, tikėjimas, kad tai jo kelias, neleido nuleisti rankų. Mokėsi iš drožėjų, knygų, liaudies meno albumų.
Keletą metų blaškėsi ieškodamas priimtino stiliaus, išraiškos formų, siekė pramokti amato. Širdžiai artimiausia pasirodė ąžuolo mediena ir liaudiška drožyba.

Svarbesnės datos:

• 1989 kūrybos pradžia
• 1992 Lietuvos tautodailininkų sąjunga
• 2000 ir 2008 Liongino Šepkos vardo premija
• 2002 ir 2017 Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija
• 2005 meno kūrėjo statusas
•  2005, 2008 ir 2025 geriausias Alytaus apskrities liaudies meistras (vaizdinė dailė)
• 2006, 2010 ir 2011 geriausias Alytaus apskrities liaudies meistras (kryždirbystė)
• 2009 tautinio paveldo produkto sertifikatas
• 2012 nominacija „Aukso vainikas“ (kryždirbystė)
• 2016 nominacija „Aukso vainikas“ (skulptūra)
• 2017 kryždirbystės meistro sertifikatas
• 2018 sukurtas dok. filmas „Saulius Lampickas. Nuogi jausmai medyje“
• 2022 Pakruojo krašto Garbės piliečio vardas
• Respublikinių ir tarptautinių parodų, medžio skulptorių plenerų dalyvis
• Kūrybinių stovyklų Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Čekijoje dalyvis