Stasys Ličkūnas. Kairėje – originali fotografija, kur jis vilki šaulio uniformą, apie 1935 m. Dešinėje – sovietmečiu retušuota originali fotografija, nes tuo laikotarpiu buvo netinkama ideologiškai, bet neturėta kitokio jo portreto. Siekiant paslėpti šaulio uniformą, S. Ličkūnas buvo „aprengtas“ paprastu kostiumu.

Gruodžio 12 d. sukako 140 metų, kai gimė viena ryškiausių XX a. I pusės Mažeikių krašto asmenybių – Stasys Ličkūnas. Taip pat šiemet minimos ir 80 jo mirties metinės. S. Ličkūnas buvo įvairialypė asmenybė – muziejininkas, kraštotyrininkas, pedagogas, publicistas.
Nors apie S. Ličkūno veiklą jau buvo rašyta ankstesnėse publikacijose, vertėtų bent trumpai apžvelgti jo gyvenimą ir kultūrinę veiklą. S. Ličkūnas gimė 1884 m. gruodžio 12 d. Žemalėje. Ten baigė pradinę mokyklą ir išvyko į Liepoją, kur baigė 6 gimnazijos klases ir įsidarbino laiškininku. I pasaulinio karo metu S. Ličkūnas kartu su pašto įstaiga evakuavosi į Rusijos Imperijos gilumą, o 1918 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą ir apsistojo Sedoje, kur lankė mokytojų kursus ir dirbo Ketūnų mokyklos vedėju, o 1924 m. persikėlė į Mažeikius ir iki 1928 m. dirbo mokytoju ir II pradžios mokyklos vedėju.
Senovinių daiktų rinkimu S. Ličkūnas susidomėjo dar jaunystėje. Dirbdamas Liepojoje jis buvo sukaupęs gana vertingą monetų, pašto ženklų, senų knygų ir kitų dirbinių kolekciją, kurią rinkdamas išleido daugiau nei 600 rublių – anuomet tai buvo didžiulė suma. Deja, visa kolekcija I pasaulinio karo metu pražuvo. Savo pomėgio garsus kraštietis neatsisakė ir dirbdamas mokytoju Mažeikiuose – senovinius dirbinius rinko pats ir skatino tai daryti savo mokinius, o kolekcija buvo kaupiama viename mokyklos kambarėlyje ir pasitelkiama mokymo tikslams. Šią kolekciją S. Ličkūnas  mėgino oficialiai užregistruoti kaip muziejų, bet šis sumanymas jam nepavyko.
Savo tikslą pasiekti S. Ličkūnui pavyko 1928 m., kai savo nedidelio namo Mažeikiuose, Kankinių (dabar – Mindaugo) gatvėje, dviejuose kambariuose atidarė viešą muziejų, turėjusį vertingų archeologijos, etnografijos, tautodailės pavyzdžių. Reikia paminėti, kad minėtais 1928 m. muziejaus įkūrėjas tapo ir 1926 m. Mažeikiuose veiklaus gimnazisto Vlado Pūnio įsteigtos Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės pirmininku, muziejuje greta savo surinktų eksponavo ir kuopelės sukauptas vertybes. Muziejininko darbas S. Ličkūnui buvo visuomeninė veikla, už kuria atlygio negavo, o neturėdamas pastovių pajamų, jis patirdavo finansinį nepriteklių. Daugiausia dėl finansinių priežasčių 1931 m. S. Ličkūnas sutiko prisijungti prie Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka“, buvo įsteigtas šios draugijos Mažeikių skyrius.
1932-1937 m. S. Ličkūnas muziejaus veikloje, galbūt dėl pablogėjusios sveikatos, menkai reiškėsi, tačiau ir toliau keliavo po kaimus, rinkdamas kraštotyrinę medžiagą, rašė straipsnius. Vėliau jis vėl aktyviai dalyvavo muziejaus veikloje iki pat mirties 1944 m. kovo 28 d. Greta muziejininkystės ir kraštotyros, S. Ličkūnas reiškėsi ir kaip archeologas – tyrinėjo ir rinko medžiagą apie piliakalnius, senkapius ir kitus archeologinius objektus, ir kaip istorikas – parašė straipsnį apie 1863-1864 m. sukilimą Mažeikių krašte ir gausiais archyviniais šaltiniais paremtą Mažeikių apskrities istoriją, kuri, deja, neišliko.
Ličkūno asmenybė jį pažinojusių buvo vertinama nevienareikšmiškai. Apie tai užsimenama net jo nekrologe: kai kuriems jis „buvo priklus žmogus, nervingas, gal ir nemėgiamas“. Tokias būdo savybes galėjo lemti ir tai, kad velionis sirgo „ilga ir sunkia skrandžio liga“, kuri tapo jo „moraline ir fizine ilgų metų kančia“. Nepaisant asmenybės prieštaringumų, S. Ličkūnas išlieka vienu reikšmingiausių žmogumi Mažeikių krašto intelektualinio gyvenimo istorijoje, jo surinkta medžiaga ir šiandien nepraranda mokslinės vertės.