2024 m. rugsėjo 3 – 28 d. Mažeikių muziejuje (V. Burbos g. 9) eksponuojama Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Neįvardyto laiko portretas“ 1968-2024.
Fotografijų ciklas „Neįvardyto laiko portretas“ randasi iš poreikio apmąstyti kintantį laiką, patirtį, surinkti asmeniškai išgyventus gyvenimo fragmentus, apibendrinti laiką ir savo būtį laike.
Fotografijų turinys skverbiasi į pasikeitusių, ar jau nebesamų žmonių akis, kūnus, likimus, stebi ir analizuoja subjekto psichologiją, fizinio kūno ir sielos kitimą, dvasinių vertybių perkainojimą laiko, socialinių ir politinių ženklų viduje, epochų sandūroje. Tai pokalbis apie žmogaus vertybes, kompromisus, apie buvusį, esamą, ir ateinantį laiką, apie norą perkurti biografiją, o kartais ir atsisakyti savo prigimties. Tai menininko siūlymas žiūrovui ir pašnekovui laiko tėkmėje atpažinti kitokį save, suvokti metaforos turinį, „atrakinti“ kūrinio esmę, gebėti analizuoti vykstančius procesus.
Gyvenimas ― unikalus vyksmas laike, o atmintis ― pats svarbiausias žmogaus dimensijos reiškinys, kartais toks sunkus ir nepageidaujamas. Atmintis nepaleidžia mūsų, prišaukia prisiminimus, išgyvenimus, priverčia nuolat patirti sielos jautrumą, o nutolus jaunystei ― apmąstyti save ir laiką, kuriame buvome, esame, būsime.
Neįvardyto laiko portretas ― tai dvasinė būsena, mūsų jau įvykusio gyvenimo apibendrinimas. Jis išryškėja ilgame prigimties ir tapatybės atpažinimo kelyje ― tarp užgimstančios ir sukauptos patirties, tarp gimimo ir mirties, ieškant atsakymų, ieškant savo identiteto, remiantis jau dabartine savo patirtimi.
Mirusiųjų atmintį, epochos ženklus koreguoja laikas ir gyvieji.
Atmintis visada grįžta į praėjusį laiką…

Aleksandras Ostašenkovas
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba