Praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis (1980–1990 m.) buvo vienas viltingiausių ir intensyviausių laikotarpių Mažeikių miesto istorijoje. Nesuklysiu šį dešimtmetį pavadinęs Mažeikių aukso amžiumi. Tai buvo metas, kai ne vienas tikėjo – netrukus Mažeikiams bus suteiktos ne tik rajono centro, bet tikro miesto teisės. Tuo metu Mažeikiai buvo vienas jauniausių miestų Lietuvoje pagal gyventojų amžiaus vidurkį. Miestas augo itin sparčiai: plėtėsi Naftininkų ir Pavenčių gatvės, už Tirkšlių gatvės pradėtas formuoti naujasis Tirkšlių mikrorajonas. Lengvai gaunami butai traukė jaunus žmones – čia kūrėsi šeimos, augo vaikai, kilo mokyklos ir darželiai. Demografinei plėtrai neatsiliko ir pramonė. 1980 metais pradėjo veikti didžiausia įmonė Žemaitijoje – Naftos perdirbimo gamykla. Tuo pat metu sparčiai plėtėsi Kompresorių ir Elektrotechnikos gamyklos, į naujas patalpas persikėlė Avalynės fabrikas. Kartu su ekonominiu augimu stiprėjo ir kultūrinis gyvenimas. Pastatyti du nauji kultūros centrai – ETG gyvenvietėje ir Naftininkų rajone. Iš viso tuo metu Mažeikiuose veikė net trys kultūros įstaigos, aktyviai organizavusios renginius, koncertus, parodas, skatinusios bendruomeniškumą.

        Tačiau, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, gyvenimas neapsiėjo be trūkumų. Eilės, deficitas, prekių stygius buvo kasdienybė. Trūko beveik visko – nuo mėsos iki knygų. Tai sunkiai suvokiama šiuolaikiniam jaunimui, bet tokia buvo tuometinė sovietinė realybė.

Didieji pokyčiai mieste sutapo su naujos vietos valdžios atėjimu. Miesto vairą perėmus energingam pirmojo sekretoriaus pareigas ėjusiam Stanislovui Giedraičiui, prasidėjo aktyvi miesto plėtra. Buvo tvarkomas senamiestis, miestas papuoštas skulptūromis, pasitelkti profesionalūs kraštovaizdžio architektai. Amžininkai prisimena Giedraitį kaip griežtą, bet veiklų vadovą – jo laikais Mažeikiai įgavo naują, modernesnį veidą.

       Paroda simboliškai pradedama totalitarinio laikotarpio ženklu – vadų portretais ant kuolų, primenančiais sovietinės sistemos absurdą ir propagandinę rutiną. O baigiasi vilties kupina gaida – Sąjūdžio gimimu, trispalvės iškėlimu virš vieno gražiausių miesto pastatų – banko, ir tikėjimu, kad po pusšimtį metų trukusios okupacijos Lietuva ir Mažeikiai žengs į laisvės ir permainų laikmetį. Ši paroda – tai ne tik Mažeikių, bet ir visos Lietuvos istorijos fragmentas. Ji – kvietimas vieniems prisiminti, kitiems – pažinti, o gal net iš naujo atrasti savo miestą tokį, koks jis buvo vienu iš svarbiausių XX amžiaus lūžio laikotarpių.

Vyr. muziejininkas Vytautas Ramanauskas