Pirmojo pasaulinio karo metais paskelbusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika gyvavo daugiau nei du dešimtmečius (1918-1940). Jos delegacija pirmuosius diplomatinius ryšius su Prancūzija užmezgė 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje. 1924 m. Vyriausybės delegatu (Délégué du Gouvernement) tapo Oskaras W. De L. Milosz-Milašius (1877-1939). Sekančiais metais Lietuvos Nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Prancūzijoje buvo paskirtas Petras Klimas (1891-1969).
1939 m. rugpjūčio 23 d. Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė Nepuolimo sutartį, taip vadinamą Molotovo-Ribentropo paktą. Pasirašydami pakto slaptuosius protokolus, sovietai ir naciai pasidalino Europą. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo pradžios ženklas.
1940 m. gegužės 10 d. naciai paskelbė karą Prancūzijai, birželio 14 d. užėmė Paryžių. Sovietai, naudodamiesi proga, padieniui (birželio 15, 16, 17 d. d.) okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Per vieną dieną (liepos 21 d.), naudodami jau išbandytą nepriklausomų valstybių užgrobimo modelį, maskuodami tikruosius savo tikslus, jie surengė surežisuotus „demokratinius“ seimo rinkimus visose trijose okupuotose teritorijose, o rugpjūčio pradžioje įstūmė jas į SSSR sudėtį.
Prancūzijos sostinėje dirbusiems Lietuvos diplomatams Paryžiaus policijos prefektūra nurodė atiduoti raktus nuo pasiuntinybių. Taip buvo vykdomi trečios šalies, tai yra Sovietų Sąjungos, reikalavimai. Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos diplomatai liko be savo valstybių, bet savo misiją garbingai tęsė toliau.
Iš nacių užimto Paryžiaus priversti pasitraukti Lietuvos diplomatai Petras Klimas, Antanas Liutkus, Juozas Lanskoronskis, iš Ženevos – Jurgis Savickis, karo metus praleido Pietų Prancūzijoje, svečiuodavosi vieni pas kitus įvairiais vardais – „Ariogala“, „Amerika“, „Svėdasai“, „Biržai“ – pavadintose savo vilose. Bėgdami nuo raudonojo sovietų teroro, prieglobstį Grasse, Roquebrune Cap Martin, Beaulieu arba Villefranche sur mer rado ne vienas žymus lietuvis.
1943 m. rugsėjo 18 d. naciai suėmė diplomatą P. Klimą, kurį kalino iki 1944 m. pavasario. Jam grįžus į Lietuvą, sekančių metų rudenį P. Klimą suėmė sovietai, kalino, nuteisė, ištrėmė. Iš tremties į Lietuvą diplomatas sugrįžo 1954 m.
1944 m. Prancūzija buvo išvaduota. Sovietų okupuota ir nacių bei vėl sovietų re-okupuota Lietuva nepriklausoma valstybe tapo tik po pusės amžiaus. Nors Lietuvos vardas buvo ištrintas iš politinio pasaulio žemėlapio, nors ji buvo už „geležinės uždangos“, sovietų engiama ir draskoma, bet diplomatinę kovą už savo šalį tęsė Lietuvos diplomatinės tarnyba.
Likusi už tradicinės diplomatijos ribų, Lietuvos diplomatinė tarnyba ieškojo netradicinių sprendimų. Jie išlaikė senuosius, dar iki Antrojo Pasaulinio karo Quai d’Orsay, užmegztus dalykinius ir privačius kontaktus, jais rėmėsi, taip pat diskretiškai mezgė naujus, kurie galėjo padėti jų veikloje išlaisvinant Lietuvą, neleidžiant demokratiniam pasauliui užmiršti jos tragedijos.
Lietuvos diplomatai kiek galėdami gelbėjo savo tautiečius, likusius šiapus ir anapus „geležinės uždangos“: išduodavo Lietuvos Respublikos pasus, tvirtindavo pabėgėlių išsilavinimą patvirtinančius diplomus. Ypatingai diplomatai rūpinosi tuo, kad pasitraukę iš Lietuvos jų piliečiai nebūtų iš Vakarų Europos pabėgėlių stovyklų deportuoti į Sovietų Sąjungą, kur jiems grėsė mirtis, tremtis.
Diplomatai, bendradarbiaudami su aktyve lietuvių išeivija, rengdavo bendras konferencijas, kurių viena 1947 m. buvo surengta Paryžiuje. Visų jų tikslas ir kova buvo už nepriklausomą Lietuvą, už laisvę ir demokratiją, žmogaus teises.
Keturių žvakučių fone pagautas vaiko, diplomato Antano Liutkaus pirmagimio sūnaus Perkūno žvilgsnis užfiksuoja ir neįvykusios šventės, ir mažos tautos tragediją – nepriklausoma Lietuva taps tik po daugiau nei pusės amžiaus.
Iš nuotraukose įamžintų diplomatų, dirbusių Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar iki krašto okupacijos į 1990 m. nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą sugrįžo tik diplomatas dr. Stasys Antanas Bačkis.
Prancūzijoje rezidavusio ir karo metus jos žydrojoje pakrantėje išgyvenusio diplomato Antano Liutkaus unikalių fotografijų paroda atskleidžia skausmingą to meto kasdienybę. Jautrus menininko, dailininko ir fotografo žvilgsnis į kolegas diplomatus, į lietuvių inteligentiją, išgyvenusią nacių ir sovietų terorus, fiksuoja jiems tekusią pabėgėlių, ištremtųjų lemtį. Virš 600 vnt. A. Liutkaus foto negatyvų jo sūnus Perkūnas Liutkus perdavė Lietuvos centriniam valstybės archyvui.

Asta Petraitytė-Briedienė