ALBERTAS RUGINIS (1931-2019) EPOCHOS PABAIGA

Spalio 2 dieną pasklido netikėta žinia – išėjo Albertas Ruginis. Kaip, o kas rūpinsis partizanų žūties vietų įamžinimu? Kas rašys straipsnius apie rezistencijos kovas „Vorutoje“? Kas ateis į muziejų pasidalinti naujomis idėjomis apie pokario kovų įprasminimą? Viskas, Mažeikių krašto rezistencijos kovose Albertas Ruginis užvertė paskutinį puslapį. Padaryta labai daug, pradedant renkama medžiaga, kovų ir žūties vietų paieška, baigiant atminimo ženklais. Gal dar ir liko kas velionio neužbaigta, bet vargu ar atsiras kas pakeistų Albertą. Tai yra epochos pabaiga. Buvo laikas, kada Mažeikių muziejuje susirinkdavo didelis būrys KGB kameras, lagerius praėjusių žmonių, ne iš vieno lūpų su atodūsiu sklido ir klausimas – ar mes už tokią Lietuvą kovojome, patyrėme tiek kančių? Klausė to dažnas, bet ne Albertas Ruginis – išskirtinės tolerancijos ir optimizmo žmogus, nepalaužiamai tikėjęs Lietuvos dvasiniu apsivalymu ir atgimimu. Taip jau susiklostė, kad retėjant politinių kalinių gretoms visus išeinančius su trispalve rankose palydėdavo Albertas. Laidotuvės po laidotuvių ir atėjo tas metas, kada liudininkų apie NKVD, tardymus, kankinimus, kalinimą Mažeikiuose kaip ir nebėra, o dabar, nebeturime ir Vėliavnešio…

Alberto Ruginio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Mažeikių muziejumi. Dar mokiniu būdamas įsijungė į muziejaus kraštotyros būrelio veiklą, rinko eksponatus. Jam dažnai tekdavo pavaduoti tėvą – Mažeikių kraštotyros muziejaus prižiūrėtoją, taip jau atsitiko, kad 1949 m. budint muziejuje ir buvo suimtas. Už gimnazijoje suburtą pogrindinę organizaciją „Liepsnojantis aukuras“ Albertui   teko patirti sovietinių lagerių, darbo anglies kasyklose košmarą. Jau nepriklausomybės laikais įsitraukė į rezistencijos kovų Mažeikių krašte tiriamąjį darbą. Kas gali pasakyti – kiek Albertas su šviesios atminties muziejininku Algimantu Muturu savo automobiliu išmaišė miškų keliukų, apvažinėjo ir išklausinėjo liudininkų apie tą tragišką mūsų tautai laiką? Niekas tiek nežinojo, kiek Albertas. Susitikus jį, pasikalbėjus, galėjai tik pasidžiaugti šviesiu protu, puikia atmintimi. Nežinau, kokia būtų ekspozicija buvusiam NKVD pastate, J.Basanavičiaus gatvėje, be Alberto – pagrindinio iniciatoriaus ir idėjų generatoriaus. O paskui, po atidarymo rūpestis, ar įdomi rezistencijos ekspozicija jaunimui, ar ji yra lankoma, ar šių dienų jaunimas suvokia tas baisybes, kurias teko patirti jo kartai…

Vyr. muziejininkas Vytautas Ramanauskas

Nuotr. iš V. Ramanausko archyvo

Paskelbta