Sužvarbusiems nuo gyvenimo negandų ir trokštantiems sušilti, siūlome apsilankyti Rūtos Urbonaitės parodoje „Linkėjimai Lietuvai“. Paroda buvo sukurta Lietuvos šimtmečio paminėjimui, įamžinant šimtamečius žmones. Ją autorė paskyrė savo mylimos mamytės, tautodailininkės ,kilusios iš Viekšnių, a.a. Stanislavos Januškytės-Urbonienės atminimui. Apie save ir savo kūrybą labai šiltai kalba pati autorė. Siūlome susipažinti.

„Fotografija – mano meilė. Turbūt keistai atrodau žaibiškų asmenukių amžiuje, bet man vis dar maloniau kaip saldainį išsilukštenti juostelę. Analoginė fotografija arčiau dūšios, nes yra nuoširdesnė ir skleidžia magišką energiją. Užburia visa eiga – fotografuodama negaliu skubėti, turiu mąstyti, pajausti, o paskui kaip Kalėdų laukiu, kol pamatysiu paslaptyje laikytą kūrinį. Todėl kaip dailininkas renkasi drobę, dažus ir teptukus, taip aš renkuosi piešti šviesa ant juostos. Veidai, kuriuos matote šioje parodoje, taip pat nufotografuoti juostele, kaip buvo įprasta senais laikais.

Jau ilgiau nei dešimtmetį klaidžioju vaizdų labirintuose, bet kuo toliau, tuo labiau mane traukia žmogus ir jo istorija. Tiesą sakant, man nuobodūs tie, kurie į mus kasdien žvelgia iš televizijos ekranų ar žurnalų viršelių. Ieškau Lietuvos žemės druskos – žmonių, kurie dažnai tarsi nematomi ar užmiršti, bet yra tarp mūsų. Tų, kurie nugyveno ilgą, bet prasmingą gyvenimą – savo žygdarbiais ar tyliais kasdieniais darbais augino Lietuvą.

Gyvenu Kaune ir šimtamečių ieškojau visoje Kauno apskrityje – nufotografavau visus, kurie įsileido. Iš 20-ies mano šimtamečių – vos penki vyrai. Tai susiklostė natūraliai ir atspindi Lietuvos statistiką, nes moterys gyvena ilgiau. Vis dėlto vyriausias parodoje – 108-erių Vincas Šileika iš Kauno.

Visi senoliai nufotografuoti 2018 m. savo ar artimųjų namuose. Tik kaunietę Antaniną radau globos namuose Prienų rajone. Mane sukrėtė jos vienatvė, verkiau kartu su ja.

Pavadinimas parodai „Linkėjimai Lietuvai“ gimė natūraliai. Senolių prašydavau ko nors palinkėti savo šaliai, klausdavau, kokią ją norėtų matyti. Dažniausiai išgirsdavau baimę dėl karo, ne vienas linkėjo politikų, kurie tarnautų Tėvynei, o ne sau.

Man knietėjo sužinoti ne tik ilgų gyvenimų vingius, bet ir tai, apie ką svajoja šitiek metų sulaukęs žmogus. Kai kurių svajonės buvo apie paprastas nepaprastas duotybes – savo kojomis vėl išeiti į lauką ar praregėti, kad išvystų savo vaikus. Tačiau ne kartą išgirdau graudų atsakymą, kad svajonių nebėra. Man tai atrodo baisiausia.

Šimtamečius įamžinau ir jų pasakojimus užrašiau, kaip girdėjau, mačiau ir jaučiau tą akimirką. Kalbėdamasi su jais tarsi skaičiau vertingą istorinę knygą, nes jų gyvenimai – tai visos Lietuvos istorija. Maždaug trečdalio iš visų mano herojų jau nebėra. Džiaugiuosi, kad suspėjau.

Šią parodą skiriu Lietuvos valstybės šimtmečiui ir savo mamytei, šviesaus atminimo tautodailininkei Stanislavai Januškytei-Urbonienei, kurios gražiausi vaikystės ir jaunystės metai prabėgo brangiuose jai Viekšniuose. Svajojau, kad 100 metų sulauktų ir ji.

Ačiū ir ilgiausių metų visiems,

Rūta Urbonaitė-Ambultienė“

Nuotr. D. Končienės