Kovo 17 d. Mažeikių muziejuje pristatyta „Pievėnų Šv.Velykų tradicija“ paroda. Atidarymo metų pievėniškiai susirinkusiems pristatė vienintelį Lietuvoje išlikusį Velykų paprotį.

Dažnas, išgirdęs apie Velykų persirengėlius nustemba ir klausia, ar nesupainiojome su Užgavėnėmis? Tačiau Žemaitijos senoliai dar prisimena, jog per Velykas daugelyje bažnyčių pasirodydavo kareiviai ir „žydukais“ persirengę vietiniai žmonės.

Vienintelis Lietuvoje išlikęs Velykų paprotys – Mažeikių rajone, Pievenų parapijoje.

Veiksmas prasideda vakarą prieš Prisikėlimą: vidury bažnyčios paguldomas pašventintas kryžius, kurį pamainomis saugo sargybiniai – kareiviai. Jų yra 12 ir vadas. Kareiviai apsirengia skirtingų spalvų drabužiais, kur mėlyna spalva reiškia Kristaus mėlynes, raudona – Kristaus kraują, žalia – erškėčių vainiką, o vado balti drabužiai žymi drobulę, į kurią buvo suvyniotas nukryžiuotas Kristus. Kareiviai būna „apsiginklavę“ mediniais kardais, susijuosę odiniais diržais ir turi neįprastus šalmus.

Priešiška grupė – „žydukai“ – apsirėdo margomis drapanomis, užsideda medines kaukes (ličynas), „apsiginkluoja“  medinėmis replėmis, plaktukais, vinimis ir šiaip visokiais niekniekiais. „Žydukų“ ginklai, tai įrankiai, kuriais buvo kankinamas Kristus. Jų misija – pavogti kryžių, o kaip – tai jau kiekvieno „žyduko“ išmonė. Jiems užkliūva ne tik kareiviai, bet ir prisnūdusi močiutė ar žioplynėjantys tikintieji.

Ryte, einant procesijai aplink bažnyčią (3 ratus), „žydukai“ turi apibėgti 9 kartus į priešingą pusę. Po to kareiviai ir „žydukai“ palydi kunigą iki klebonijos ir tuo šventė baigiasi.

Jei kas dar prisimena ar yra girdėję iš artimųjų pasakojimų apie tokius Velykų kareivius, o gal net fotografijose užfiksuota, tai labai prašytume pasidalinti su Mažeikių muziejumi, tel. 8-443-25798,  el.paštas info@mazeikiumuziejus.lt

Šventų Velykų rytą apie Kristaus prisikėlimą praneša būgnų garsai, kviesdami parapijonis į šventąsias mišias.

Bažnyčių dokumentuose būgnai minimi jau XVII a. pirmojoje pusėje. Nuo  XVIII a. antrosios pusės jau – daugumoje Žemaičių vyskupijos bažnyčių. Paprastai jų turėta po du, nors kartais ir daugiau.

Šie būgnai savo forma skiriasi nuo liaudies kapelose naudojamų būgnų, tai – didžiuliai katilai, išlieti iš metalo ir aptraukti oda, mušami dviem medinėmis lazdomis. Jų skersmuo – nuo 90 iki 140 centimetrų.  Pasak Liepos Griciūtės – Šverebienės, rašytiniuose šaltiniuose būgnai detaliau neaprašomi. Dažniausiai pažymima, kad jie variniai, rečiau, jog aptraukti oda arba skirti procesijoms. XVII a. – XVIII a. pirmosios pusės bažnyčių inventoriuose minimi husariški arba kazokiški būgnai galėjo būti LDK kariuomenės palikimas. 1712 m. Sedos bažnyčiai buvo nupirkta antra husariškų būgnų pora. Už visus keturis būgnus sumokėta 350 timpų, o už jų aptraukimą oda – 30 timpų. Vėliau įrašų apie karinius būgnus neaptinkama. Variniai būgnai nebuvo pigūs, todėl seni ir nebetinkami naudoti buvo parduodami, o gauti pinigai skiriami bažnyčiai tvarkyti, naujiems reikmenims įsigyti.

Bene didžiausi šios rūšies būgnai saugomi Vilniuje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kurios fundatorius buvo LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Vilniuje pasakojama legenda, esą šie būgnai yra LDK kariuomenės trofėjai, parsivežti iš 1673 m. vykusio mūšio su turkais. Žinomas ir kitoks aiškinimas, esą šie būgnai ne atimti iš turkų, bet buvo mušami lietuvių ir todėl saugomi bažnyčioje didžiosios pergalės atminimui.

Šioje parodoje Jus matote būgnus iš Mažeikių dekanato bažnyčių. Dėkojame kunigams už bendradarbiavimą.

Vyr.fondų saugotoja R.Ramanauskienė

Nuotr. J.Strazdausko, V.Balzerio