Paroda „Antano Lipskio kūrybos palikimas Žemaitijai“

2018 m. balandžio 10 d. 17 val. Mažeikių muziejuje (V. Burbos g. 9) vyks  tapybos parodos  „Antano Lipskio kūrybos palikimas Žemaitijai“ (iš Žemaičių dailės muziejaus fondų) pristatymas.

Šimtmečiais žemaičiai kūrė, saugojo ir kaupė unikalų kūrybinį palikimą. Gimtosios žemės grožis, tampriai suaustas į tautines juostas, genties gyvybės medis, išlikęs kraičio skrynios tapytame ornamente, sugrubusių liaudies meistrų rankų išskaptuotas Rūpintojėlis, kasdien tebesirūpinantis visais, močiutės su meile išsiuvinėtas dobilėlio žiedelis – viskas iki smulkiausių detalių lieka tautos atminty. Ir ne tik – visas pasaulis žavisi žemaičių kūrybos lobynu.

Antano Lipskio – išeivijos dailininko – kūryba po daugelio laukimo metų sugrįžo į Lietuvą ir su didele meile priimta į Žemaičių dailės muziejų.  Pagal nerašytą paveldėjimo tradiciją dabar ši unikali A. Lipskio kūryba priklauso Žemaitijai. Žemaičių dailės muziejaus rinkiniai papildyti 255 paveikslų kolekcija, skulptūromis, išleistomis penkiomis poezijos knygomis, įkvėpimo valandas menančiu dailininko molbertu, kitais asmeniniais daiktais.

Mažeikių muziejaus parodoje eksponuojama nedidelė, bet labai vertinga A. Lipskio tapybos rinkinio dalis.

Antanas Lipskis gimė 1917 m. kovo 24 d. Čekų kaime, netoli Viekšnių, Žemaitijoje. Augo ūkininkų šeimoje, kurioje kartu su Antanu basakoję vaikystę gražiose Ventos upės apylinkėse praleido dar du broliai Jonas ir Simas bei sesuo Morta. Mokslo kelią pradėjo tuometinėje Mažeikių valstybinėje gimnazijoje.

Dėl pomėgio piešti dar gimnazijoje prilipo „dailininko“ pravardė. Užmojo būta plataus – nuo išdažytų senų lino paklodžių iki dekoracijų tapymo parapijų vaidinimams Žemaitijoje. Taip per vasaros atostogas dar pavykdavo užsidirbti ir mokslams. Ne svetimas buvo ir rašymas: kažkur jaunystės pievose, senos tėvų trobos galulaukėse, Ventos pakrantėse išsibarstę liko poezijos posmai… Iš šeštosios gimnazijos klasės mokslų tęsti išvažiavo į Telšių kunigų seminariją. Kaip yra sakęs pats menininkas, seminarijoje žmogų formavo tvarka, darbas ir aukštos mūrų sienos, o joje praleisti metai išmokė mąstyti.

Vėliau, po sovietų invazijos, 1940 m. Kaune pradėjo studijuoti mediciną. Po ketverių metų išvyko į Vokietiją, ten medicinos studijas tęsė Heidelberge, Ruprecht-Karls universitete. Studijas baigė 1947 m., tame pačiame universitete įgijo medicinos daktaro laipsnį. Nuo 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. Gyvenimas pasidalijo į dvi iš pirmo žvilgsnio kardinaliai priešingas dalis: žemiškąją – vertėsi privačia medicinos praktika, tai buvo darbas, kuriam reikėdavo atiduoti daug laiko ir energijos; kūrybinę – užsiėmė tapyba, kurios su užsidegimu mokėsi pas lietuvių dailininką profesorių Adomą Varną. Lengva nebuvo. Tik surengęs trečiąją personalinę parodą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, „Draugo“ dienraštyje (1979 m. rugsėjo 22 d. numeryje) perskaitė poeto Kazio Bradūno pripažinimą, kad „…Antanas Lipskis yra jau pakankamai miklios spalvinės ir forminės technikos įsisavintojas. Atrodo, jau žinąs pakankamai dailės paslapčių ir pakankamai paaukojęs darbo valandų, kad toliau imtų rūpintis vien grynai savojo veido atradimu ir jo išryškinimu“.

Vidinis poreikis turtinti sielą ir kurti atvėrė duris į pasaulio muziejų sukauptus meno lobius. Keitėsi stilistinės raiškos, brendo naujos idėjos. Išgyventi vizualūs jausmai, išgryninti spalviniai jutikliai (atsirado pamėgta raudona spalva), kurie vis drąsiau atsispindėdavo kūrybinėse erdvėse. Ir didžioji meilė prancūzų dailininko Anri Matiso (1869–1954) kūrybai. Apie šį menininką, fovizmo srovės pradininką, A. Lipskis buvo surinkęs beveik viską, kas apie jį buvo rašoma. Išraiškingumas, prancūziškas grakštumas, netikėtos šviesų ir spalvų dermės spinduliuoja ir A. Lipskio kūryboje. 1983 m. išėjęs į pensiją, atsidėjo kūrybai. Jis priklausė Pasaulio ir Amerikos lietuvių gydytojų sąjungai, korporacijai „Gaja“.

Viename interviu A. Lipskis sakė, kad, žiūrėdamas į juodą sieną, joje mato sužimbant tūkstančius spalvų. Tai vizijai lemta buvo išsipildyti: pirmoji paroda Lietuvoje buvo surengta Bukantėje, rašytojos Žemaitės memorialiniame muziejuje: ant tamsaus medžio sienų suspindo ryškiaspalvės, subtiliai prigesintos dailininko drobės. Šis kūrybinis palikimas – vizualiniai atspindžiai, menininką lydėję nuo lopšio iki pasaulio platumų, savaip perkoduoti, tačiau visada išsaugantys namų, laukų, tėviškės rugių kvapą… Tai testamentas, liudijantis esminį žemaičių savasties fenomeną, ir kartu – tiltas, jungiantis įvairialypes pasaulinio meno raiškas.

Menininkas priklausė JAV Lietuvių rašytojų draugijai, 2006 m. jam įteikta JAV Lietuvių rašytojų draugijos literatūrinė premija. Menininkas išleido penkias poezijos  knygas: „Kai saulė liepė“ (1989 m.), „Rausvo dagio žiedas“ (1998 m.), „Žvilgsniai“ (1999 m.), „Eilės iš memuarų“ (2001 m.) ir „Mėlynoji delčia“ (2005 m.), paliko per 1500 paveikslų. Kūrybinių sumanymų nestokojo iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų. 2011 m. „Arkos“ galerijoje kartu su dar 15 dailininkų iš JAV dalyvavo parodoje „Lietuvai – su meile“. Paskutinė knyga – dailės albumas „Antanas Lipskis. Tapyba ir poezija“ – išleista taip pat 2011 m. Vilniuje, spaustuvėje „Petro ofsetas”. Albumui skirtus paveikslus autorius atrinko pats. 2013 m. ruošėsi kelionei į Lietuvą, Žemaičių dailės muziejų – Žemaitijos Versalį, kur planavo pats pristatyti visuomenei dovanotų kūrybos darbų parodą. Deja, nespėjo…

Kūrėjo gyvenimas nesibaigia išėjimu į amžinybę – jo buvimą saugo ir tęsia kūryba: ji „vaikšto“, stebina ir džiugina. Žiūrėk, tylomis ji „ateina“ paklausyti vaikystėje išbraidytos Ventos čiurlenimo…

Tapybos darbų paroda veiks iki birželio 30 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.

                                                                                                     Danutė Einikienė

                                                    Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja

Paskelbta