Dailininkės, tekstilininkės Zinaidos Dargienės paroda „Praėjęs laikas“

2017 m. gegužės 16 d.-birželio 24 d.  Mažeikių muziejuje (V.Burbos g. 9 ) veikia dailininkės tekstilininkės Zinaidos Dargienės paroda „Praėjęs laikas“.

Parodos pristatymas vyks 2017 m. gegužės 27 d. 15.00 val.

Zinaida Irutė Paradnikaitė – Dargienė gimė 1936 m. Mažeikiuose. Mokėsi  1945-1953 m.  Mažeikių vidurinėje mokykloje. 1953-1958 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės mokyklą, toliau, 1959-1965 m.  tęsė mokslus  Vilniaus Dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje (Tekstilė).

Dirbo:

1961-1964 m. Kauno J. Janonio popieriaus fabriko dailininkė.

1964-1972 m. Kauno P. Ziberto šilko fabriko dailininkė-dizainerė.

1972-1990 m. Laisva dailininkė.

1990-1999 m. VDA Kauno Dailės instituto dėstytoja-docentė.

1998 m. Stažuotė Tekstilės dizaino koledže „Shenkar“, Izraelyje.

Nuo 1966m. dalyvauja Lietuvos respublikos ir užsienio parodose.

Nuo 1971m. Lietuvos Dailininkų sąjungos narė.

Suruošė apie 50 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.

Dirba gobeleno, batikos, šilkografijos, pynikų, akvarelės, veltinio ir autorinėmis technikomis.

Darbų yra įsigiję Lietuvos, Rusijos, Kanados, JAV, Ispanijos, Izraelio, Lenkijos, Olandijos muziejai ir privatūs asmenys.

Zinaida Dargienė apie save: „Gimiau Mažeikių ligoninėje. Save prisimenu nuo tada, kai dar niekaip negalėjau pasiekti durų rankenos, bet turėjau absoliučią veiksmų laisvę. Tėvai nuo ryto iki nakties triūsė savo darbuose, o mes su sese buvom savarankiški žmonės. Tai buvo laimingiausi mano vaikystės metai.

Karas. Mūsų pramogos nesudėtingos. Knygų skaitymas ir piešimas man buvo pats maloniausias užsiėmimas. Piešimo mokytojas Buivydas man primygtinai sako: tu būsi dailininkė. Atsitiktinai radusi skelbimą apie dailės mokyklą Kaune, pareiškiau norą ten mokytis. Nuo tada –  1956 metų (iki šiol), aš esu mokinė. Kūryboje neįmanoma ko nors išmokti visiems laikams. Turi vykti pastovus ieškojimas, keitimasis.

Mano mokytojai: Kazys Švažas, Danutė Eidukaitė, Jadvyga Mozūraitė Klemkienė, Liudas Truikys ir dar daugelis kitų, nuolat kalbėjo apie liaudies meno reikšmę, grožį, apie būtinybę juo naudotis savo kūryboje. Savo mokytojams dėkinga už suteiktas pagrindines profesines žinias. Puikūs dėstytojai supažindino su meno istorija, filosofija. Davė kompozicijos, spalvotyros pagrindus.  Toliau, mokantis institute, per šešis metus, dėstant beveik tiems patiems dėstytojams, ko nors naujo sužinoti  neteko. Bet – gautas aukštojo mokslo diplomas.

Nuo 1966m. pradėjau dalyvauti dailės parodose, o  nuo 1971 – Dailininkų sąjungos narė. Įsijungiau į LDS organizacinę veiklą, už ką buvau paskatinta nuostabia kelione į Indiją, Singapūrą, Malaiziją. Taip pat teko pakeliauti po buvusią Tarybų sąjungą: Pabaltijį, Karpatus, Kaukazą, Vidurinę Aziją, Tolimuosius Rytus…

Atgavus Nepriklausomybę, atsivėrus geležinei uždangai, teko laimė  pabuvoti Kanadoje,  Amerikoje, Meksikoje, Izraelyje, Australijoje, Ispanijoje. Kiekviena kelionė suteikė galimybę pamatyti tos šalies savitumą, jos meno charakteringus bruožus ir skirtumus. Teko daug matyti šiuolaikinio meno, bet man įdomiausi buvo vietinio, nacionalinio charakterio pasireiškimai. Kiekviena aplankyta šalis palikdavo stiprų įspūdį ir vėliau atsispindėdavo mano kūryboje. Tokių kelionių įtakoje suruošiau parodas: „Tolima – artima“, „Šventoji žemė“ (Izraelis), „Uičioli“ (Meksika),  „Sapnų pagimdyti“ (Australija) ir kt.

Tekstilė – man  daugiausia raiškos galimybių suteikianti sritis. Čia gali būti tapytojas, grafikas, skulptorius, realistas, modernistas, abstrakcionistas, konceptualistas ir t.t.

Daug energijos ir meilės sudėjau į naujų tekstilės technikų ieškojimus. Naudojau batikos, plangi, pynikų, veltinio, akvarelės  ir autorines technikas. Audžiau, siuvinėjau, tapiau, klijavau. Visada ieškojau naujo, neišbandyto.

Esu smalsi. Keliaujant teko laimė viešėti šalyse, kurių kultūroje išreikšta per tūkstantmečius  susiformavusi, bet ir šiandien gyvybinga, ryški mitologija, stilistika. Per šiuos ženklus geriau pažįstu pasaulio įvairovę, gėriuosi ja ir interpretuoju savo kūryboje. Tautų senosiose kultūrose randu  daug bendrų ženklų, pavyzdžiui: pasaulio sukūrimo, gimimo – mirties simboliai, protėvių kultas, santykis su gamta, žemėje vykusių kataklizmų atgarsiai ir t.t. Domina skirtingų kultūrų panašumai ir skirtumai. Supratau, kad įdomiausia tai, kas gimsta tautos gelmėse, tai, kuom galime skirtis nuo kitų.

Mano dėmesys, mano apmąstymų objektas – baltiškoji kultūra.  Supratau, kad savo kūryboje noriu dar stipriau išnaudoti mūsų –  baltų kultūros mitologiją, stilistiką, ieškoti šiuolaikinės išraiškos formos ir turinio. Reikia sugrįžti prie savo dvasinių ištakų, nes jas praradus, žmogus tampa tarsi paukštis be sparnų, tarsi klajūnas be namų.

Man, kuri didžiąją gyvenimo dalį drausmingai mokėsi ko „NEGALIMA“ daryti, kas „NETINKAMA“ idėjiškai ir stilistiškai, surasti naują- šiuolaikinė kalbą – be galo sunku.

Sau linkiu atsipalaiduoti nuo visų „TABU“ ir eiti baltiško stiliaus ieškojimų taku.“                             

 Zinaida Dargienė

  2017.05.08  

 

 

 

 

 

 

Paskelbta